Jūros šventė

"Į jūrą aukštaičiai, į jūrą žemaičiai, į jūrą visa Lietuva!", "Lietuvi, plauk į jūrą, ten tavo turtai ir ateitis!" - šiais ir panašiais šūkiais prisipildydavo tarpukario Lietuvos viešoji erdvė prieš Jūros švenčių renginius pajūryje. Skambūs šaukiniai, išsamūs ir įpareigojantys įtikinėjimai ir jūros reikšmės Lietuvai aiškinimai turėjo pasitarnauti lietuvių tautos "sujūrinimo" reikalui. Jūros pamatymas ir pažinimas turėjo tapti įvadine šio vyksmo sąlyga.

Jūrinės propagandos lozungai, iškilę ir svarbą įgiję Lietuvos vidaus politikoje 1933 m., kulminacinį tašką pasiekė 1934 m. rugpjūčio 11 d. vakare Melnragės paplūdimyje, kur stovėjo vainikais papuošta tribūna. Tądien prie Klaipėdos uosto šiaurinio molo vyko neeilinės iškilmės. Savotiška Lietuvos ir jūros santuoka. 
Taigi, 1934 m. rugpjūčio 11 d. pavakarę Klaipėdoje ceremonija "atviro oro bažnyčioje" (tribūnoje) prasidėjo katalikų ir evangelikų pamaldomis už žuvusius jūroje. Jų metu buvo išdidžiai prisiekta "...amžinai ginti Lietuvos pajūrį, nesigailint net savo gyvybės ir kraujo". Šios priesaikos fone bei nuotaikoje iš tribūnos sklido šeštadienį ir sekmadienį kalbėjusiųjų žodžiai.
Savo mintis, perpildytas jūrinės ir tautinės kultūros sąsajomis, dėstė ir ragino lietuvius, tiksliau, didlietuvius, atsigręžti į jūrą Klaipėdos įgulos viršininkas Juozas Lanskoronskis, Lietuvos šaulių sąjungos viršininkas Mykolas Kalmantas ir Klaipėdos krašto skautų vadovas M. Kukutis. Simboliškai, lyg ir sekant apžvelgtus santuokos su jūra ritualus, uosto kapitono lydima delegacija su laivu "Perkūnas" išplaukė į jūrą nuleisti vainiko ties Klaipėdos molu žuvusiems trims jūrų skautams pagerbti. Iškilmingai pašventintas ir jų atminimui mole įmūrytas kryžius.

1933 m. vasarą ant šiaurinio uosto molo sudužus užneštam jūrų skautų burlaiviui "Budys" žuvusių trijų jūrų skautų - V. Amulevičiaus, Eduardo Jasiukevičiaus ir Vinco Šidlausko - žūtis tautinės propagandos buvo įvardinti kaip Lietuvos auka jūrai, nelyginant auksinis ar platininis žiedas. Tuo pat metu, kai iš "Perkūno" į jūrą buvo leidžiamas vainikas, ant pietinio uosto molo išsirikiavę baidarininkai mėtė į jūrą Nemuno pakrančių gyventojų dovanotas gėles pagerbdami "...žuvusius jūroje ir dėl jūros".

ANTROJI JŪROS ŠVENTĖS DIENA
Sekmadienio, rugpjūčio 12 d., rytą Lietuvos šaulių sąjungos centrinis choras, sugiedojęs "Lietuviais esame mes gimę!", antrą dieną iš eilės kvietė minias į Melnragės paplūdimį, kur iškilmingam Jūros dienos atidarymui tribūnoje susirinko aukščiausios Klaipėdos krašto ir Lietuvos valdžios atstovai. Pamaldas laikė Telšių vyskupas Justinas Staugaitis. Kalbėjo organizacinių komitetų pirmininkai Zenonas Bačelis (Kauno) ir Jonas Šimoliūnas (Klaipėdos), Lietuvos jūrininkų sąjungos pirmininkas gen. Vladas Nagevičius, jūrininkų sąjungos Klaipėdos skyriaus pirmininkas Aleksandras Rasiulis, Klaipėdos miesto vyr. burmistras Erdmonas Simonaitis, Klaipėdos uosto direkcijos pirmininkas Balys Sližys, Klaipėdos krašto direktorijos pirmininkas Martynas Reizgys, Klaipėdos krašto gubernatorius Jonas Navakas, lietuvininkas Martynas Jankus ir, galiausiai, šalies prezidentas Antanas Smetona.

Jų kalbos, persmelktos pasiryžimu įsitvirtinti prie jūros, naudotis visais jos teikiamais turtais ir ginti nuo svetimšalių, buvo transliuojamos per radiofoną tiesiogiai visai Lietuvai. Sakralinę priesaikos ceremoniją Melnragėje, vykusią šeštadienį ir prasitęsusią į sekmadienį, vadintume esmine pirmosios Jūros dienos akimirka, kurioje atsiskleidė ideologinis šventės turinys. Lietuva prisiėmė savo įsipareigojimus jūrai ir ryžtą jų laikytis.

Jūros dienos renginiai ir po jų sekę politiniai sprendimai dėl Lietuvos užsienio prekybos (suaktyvėjusi uosto eksploatacija) ir laivininkystės (prekybos ir karinio jūrų laivyno įkūrimas) žymėjo kultūrinio lietuviškumo ir jūriškumo santykio lūžį.

Jūrą ir Jūros šventę, kuri jau daugelį metų kelias vasaros dienas ir naktis sutalpina ir suvienija visą Lietuvą, galime drąsiai vadinti tautos vienybės simboliais.